Pagrindinis skirtumas tarp vamzdinių variklių ir nuolatinės srovės variklių yra jų taikymo scenarijai, struktūros ir funkcijos.
Taikymo scenarijus: Vamzdinis variklis daugiausia naudojamas elektrinėms susukamoms durims. Jo variklis yra paslėptas riedėjimo vamzdžio viduje ir varo pavaros veleną, kad suktųsi per variklį, taip pakeldamas ir nuleisdamas langinių užuolaidą. Nuolatinės srovės varikliai gali paversti nuolatinės srovės elektros energiją į mechaninę energiją (kaip varikliai) arba mechaninę energiją į nuolatinės srovės elektros energiją (kaip generatoriai), naudojant platesnį pritaikymo spektrą.
Konstrukcija: Vamzdinį variklį sudaro eigos dalis, variklio dalis ir lėtėjimo dalis, o trys pagrindinės dalys yra apskrito vamzdžio viduje. Nors nuolatinės srovės varikliai taip pat turi panašių komponentų, jų struktūra yra gana sudėtinga, įskaitant tokius komponentus kaip šepečiai ir komutatoriai, kurie turi didelę įtaką nuolatinės srovės variklių veikimui ir patikimumui.
Funkcija: Vamzdinis variklis daugiausia naudojamas valdomųjų langinių durų atidarymui ir uždarymui valdyti ir užuolaidų kilimui, stabdymui ir kritimui nuotolinio valdymo pulteliu pasiekti. Nuolatinės srovės varikliai gali valdyti greitį ir kryptį, jei reikia, su geresniu greičio valdymu ir tiksliomis greičio reguliavimo galimybėmis.
Apibendrinant galima pasakyti, kad pagrindiniai vamzdinių ir nuolatinės srovės variklių skirtumai yra jų taikymo scenarijai, struktūros ir funkcijos. Vamzdiniai varikliai daugiausia naudojami valdant elektrines susukamąsias duris, kurių konstrukcija yra gana paprasta ir daugiausia naudojama pagrindiniam atidarymo ir uždarymo valdymui. Kita vertus, nuolatinės srovės varikliai turi sudėtingesnę struktūrą ir geresnes greičio bei krypties valdymo galimybes, todėl jie tinka įvairesniems scenarijams.